Svečiuose pas Vidmantą Zakarką

2010, Liepa 21 — jolanta

Gra­žia tra­di­cija tapo tau­to­dai­li­ninkų „vasa­ros susibėgimai“ – aplankomos nau­jos vie­tos, pasi­šne­ku­čiuo­jama, pasi­da­li­jama savo kūry­bos paslap­ti­mis. Labai smagu, kad į tokius sam­bū­rius mie­lai ren­kasi ir tau­to­dai­li­ninkų šeimos nariai, jaunimas.

Karš­čiu alsuo­jan­čią lie­pos 16 dieną susi­rin­kome Pane­mu­nė­lyje, tau­to­dai­li­ninko dro­žėjo Vid­manto Zakar­kos kūry­bi­nėse dirb­tu­vėse. Šalia įspū­din­gos Pane­mu­nė­lio baž­ny­čios (beje, šią baž­ny­čią 1911 m. pašven­tino pre­la­tas Mai­ro­nis) įsikū­ręs meis­tras gau­siam būriui sve­čių aprodė „dro­žy­bos vir­tuvę“. Pama­tėme ir jau beveik baig­tus dar­bus ir ste­bė­jo­mės, kiek kant­ry­bės, išmo­nės bei meis­t­rys­tės rei­kia, kad  iš didžiu­lio rąsto gimtų paukš­tis ar angelas.

Kadangi jau žino­jome, kad moky­si­mės drožti šaukš­tus, visų akys nuo­lat krypo į pin­tinę su medie­nos taše­liais — labai jau smalsu patiems para­gauti dro­žėjo amato. Apsi­gink­lavę kir­vu­kais ir kal­tais kibome į darbą. Pasi­rodo, tas medis ne toks jau ir paklus­nus… Rei­kia žinoti, kada kokį įrankį nau­doti ir kokia kryp­timi jį pasukti. Nors neiš­ven­gėme dides­nių ir mažes­nių traumų, po keleto valandų jau galė­jome džiaug­tis šaukš­tais. Na ir kas, kad dar kreivi ir šleivi jie buvo, svar­biau­sia– pačių išdrožti.

Tau­to­dai­li­ninkė Gita Kolo­so­vienė atskleidė paslaptį, kaip per gana trumpą laiką nusi­nerti puošnų šaliką su nėrimo šakute. Visi norin­tys galėjo išban­dyti šią tech­niką. Jolanta Kare­niau­skienė papa­sa­kojo ir pade­monst­ravo kaip mez­ga­mos puoš­nios, sudė­tin­gais raš­tais išra­šy­tos rie­ši­nės. Vir­gi­nija Tumė­naitė demonst­ravo pynimą iš laik­raš­čių kaip alter­na­tyvą pyni­mui iš vyte­lių. Mokė­mės susukti laik­raš­ti­nes „vyte­les“ ir tokią netra­di­cinę medžiagą nau­doti pynimui.

Besi­gi­li­nant į kūry­bos paslap­tis diena pra­bėgo nepa­ste­bi­mai. Atsi­svei­kin­dami su sve­tin­gais šeimi­nin­kais ir dėko­dami už nuo­širdų pri­ėmimą, jau svars­tėme, kur „susi­bėg­sime“ kitą vasarą, kokias amatų paslap­tis vėl ban­dy­sime įminti.

Teks­tas — Vir­gi­ni­jos Tumėnaitės

Nuo­trau­kos — R. Šimėno

Posted in Parodos. Nėra komentarų »

Loretos Urbonienės kūrybiniai ieškojimai

2010, Birželis 9 — jolanta

Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje pra­dėjo veikti Lore­tos Urbo­nie­nės kūry­bos darbų paroda, kurią galima aplan­kyti iki bir­že­lio 30 d.

„ Kūryba – mano gyve­ni­mas, kuri lydi mane visur ir visada. Tapau, pie­šiu kai tik turiu laisvo laiko, tačiau į vie­šumą išeinu retai, po ilgų pertraukų“, — taip save pri­statė Loreta ati­da­ry­dama parodą.

Žvelg­da­mas į Lore­tos tapybą nustembi, kad pro­fe­sio­na­liai kurianti tapy­toja savo darbų nelin­kusi eks­po­nuoti. Tas kuk­lu­mas gal todėl, kad Loreta vis dar nesi­jau­čia esanti tikra obe­lietė, gimė 1958 m. ir augo Žiež­ma­riuose, Kai­šia­do­rių rajone. Bai­gusi mokyklą įstojo į Kauno St. Žuko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­kumą, meni­nio api­pa­vi­da­li­nimo spe­cia­lybę. 1980 m. įgijusi dai­li­nin­kės api­pa­vi­da­lin­to­jos dip­lomą, savo pro­fe­sinę veiklą pra­dėjo Rum­šiš­kių Liau­dies bui­ties muzie­juje, dai­li­ninke — res­tau­ra­tore. Tą lai­ko­tarpį Loreta mena kaip labai pui­kią darbo patirtį, ten ir sutiko savo būsimą vyrą Vytautą. Taip liki­mas ir atvi­liojo į vyro tėviškę. Jiedu išau­gino du pui­kius vai­kus Jolitą ir Aud­rių, kurie jau sava­ran­kiš­kai kuria savo gyve­ni­mus. Aud­rius pasuko menų link ir dirba rekla­mos sri­tyje. Loreta džiau­giasi, kad visa šeima palaiko jos polinkį kūrybai.

Anks­čiau Loreta tapy­davo alie­jumi, bet pašli­jusi svei­kata pri­vertė imtis akri­li­nių dažų. Jos kom­po­zi­ci­jose daug sim­bo­li­kos, auga­li­nių motyvų. Tapy­toja neiš­se­miamų idėjų randa tyri­nė­dama liau­dies meną, ypač žavisi pasau­lio( gyvy­bės) medžio tema. Mėgsta akva­rele ir tušu kurti atviru­kus. Jos sukurti atviru­kai Lion­gino Šepkos dro­ži­nių moty­vais tikri meno kūri­niai. Autorė puo­se­lėja mintį juos tira­žuoti ir taip popu­lia­rinti gar­siojo dro­žėjo vardą.

Pas­ku­ti­nis susi­ža­vė­ji­mas – šilko tapyba, pasak Lore­tos, tai tarsi atgaiva širdžiai. Ji sava­ran­kiš­kai stu­di­juoja šį meną, eks­per­i­men­tuoja ir turi įdomių planų.

Šiemet Loreta įsiliejo į rajono tau­to­dai­li­ninkų gre­tas. Paklausta, kodėl pro­fe­sio­na­liai kurianti meni­ninkė pasi­rinko tau­to­dai­li­ninkų drau­giją, atsako labai papras­tai: „patiko bend­rauti su nuo­šir­džiais žmonė­mis, jau­čiu galinti dalin­tis su jais savo patir­timi ir suma­ny­mais. Juk visai nesvarbu kam tu pri­klau­sai ar kaip vadi­niesi, pri­va­lai tobu­lėti savo kūryba.“

Norisi pasi­džiaugti, kad vis tik meni­ninkė drįso „ išeiti” į vie­šumą su savo kūryba ir pui­kio­mis idė­jo­mis. Dabar, kai Loreta pra­dėjo dirbti Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje, jos ini­cia­tyva jau sureng­tos trys gra­žios paro­dos ir kurian­tys žmonės turi gali­mybę susi­rinkti bei bendrauti.

Posted in Parodos. Tags: , , . Nėra komentarų »

Pasipildė tautodailininkų gretos

2010, Birželis 4 — jolanta

Kiek­vieną pava­sarį Lie­tu­vos tau­to­dai­li­ninkų sąjun­gos Pane­vė­žio bend­ri­jos nariai suren­gia tra­di­cinę zoninę parodą. Šiais metais Pane­vė­žio dai­lės gale­ri­joje savo dar­bus rodė 212 auto­rių iš Anykš­čių, Biržų, Kupiš­kio, Pasva­lio, Pane­vė­žio, Ukmer­gės ir Rokiš­kio. Buvo eks­po­nuo­jami 702 įvai­rių tau­to­dai­lės šakų kūri­niai. Pane­vė­žio bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Vidas Mažukna dėkojo visiems liau­diš­kojo meno puo­se­lė­to­jams už pasi­au­ko­jimą ir darbštumą.

Rokiš­kio tau­to­dai­li­nin­kams atsto­vavo 22 auto­riai, pateikę dau­giau kaip 70 kūri­nių. Jau tapo tra­di­cija, kad kas­met ren­ginį pagy­vina Rokiš­kio mez­gėjų kolek­cijų pri­sta­ty­mai. Šiemet mamoms  ir jų duk­roms skir­tus ele­gan­tiš­kus mez­gi­nius pateikė Vir­gi­nija Valiukienė.

Džiugu, kad Rokiš­kio tau­to­dai­li­ninkų gre­tos pasi­pildė net šešiais nau­jais nariais. Tai tapy­to­jai Loreta Urbo­nienė ir Gied­rius Mikal­ke­vi­čius, kera­mikė Asta Tur­čin­skienė, medžio dro­žė­jas Romu­al­das Kamins­kas, mez­gėja Ledina Vali­ko­nienė ir įvai­riau­sių rank­dar­bių vir­tuozė Jolita Alek­sie­jienė. Visi jie akty­vūs kūrė­jai ir tikiuosi, kad savo bran­džiais kūri­niais bei nau­jo­mis idė­jo­mis išties pagy­vins sky­riaus veiklą.

Esame dėkingi Rokiš­kio savi­val­dy­bės admi­nist­ra­ci­jai ir kul­tū­ros, turizmo ir ryšių su užsie­nio šali­mis sky­riaus vedė­jui Pet­rui Bla­že­vi­čiui, taip pat Rokiš­kio muzie­jui už bend­ra­dar­bia­vimą ir pagalbą nuve­žant dar­bus į parodą.

Posted in Parodos. Tags: , . Nėra komentarų »

Gitos karpinių pasaulis

2010, Gegužė 21 — jolanta

Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje pra­dėjo veikti Gitos Kolo­so­vie­nės kar­pi­nių paroda. Gra­žios  paro­dos proga norė­josi ne tik pasvei­kinti autorę, bet ir šiek tiek dau­giau suži­noti apie ją pačią, kelią link kūry­bos. Atslū­gus paro­dos ati­da­rymo jau­du­liui, Gitai patei­kiau keletą klau­simų:
1. Papa­sa­ko­kite šiek tiek apie save, savo gra­žią šeimą, darbą?

Gimiau Obe­liuose, mokiausi Obe­liuose, na o dabar ir dirbu, ir gyvenu Obe­liuose. Žodžiu, „gryna” obe­lietė.  Čia visi žino kiek­vieną mano žingsnį.  Per paro­dos ati­da­rymą mano buvusi moky­toja Danutė Skvar­na­vi­čiūtė kal­bėjo apie tei­singą pasi­rin­kimą: šeimos, pro­fe­si­jos, gyve­na­mos vie­tos.  Gal­būt… Gyve­ni­mas taip  nulėmė ir šian­dien aš esu lai­minga turė­dama pui­kią šeimą, darbą, kuriame kas­dien galiu save rea­li­zuoti ir kuris rei­ka­lauja nuo­la­ti­nio tobu­lė­jimo ir bend­ra­vimo su žmonėmis.Ir gyvenu tarp žmonių , kuriuos pui­kiai pažįstu ir kurių buvi­mas šalia man yra labai svarbus.

Labai džiau­giuosi savo dar­nia visur ir visada palai­kan­čia mane šeima. Manau, kad būtų sunku kai ką sukurti,  jei šeimoje nebūtų san­tai­kos, ramy­bės ir pasi­ti­kė­jimo.
2. Kiek žinau visa Jūsų gimi­nėje yra daug kūrėjų, esate surengę net savo šeimos parodą.Gal yra žmogus, pas­ka­ti­nęs jus kūrybai?

Mūsų gimi­nėje iš tiesų  daug kūry­bingų žmonių. Mano gimi­nai­čiai tapo, siu­vi­nėja, siuva skiautinius, fotografuoja , lipdo iš molio, kuria papuo­ša­lus, todėl ir kilo idėja surengti parodą. Ją įgyven­di­nome 2007 m. Paro­doje daly­vavo net 10 kūrėjų. Visą savo gyve­nimą mačiau visų gimi­nai­čių darbus,stebėjau jų kruopš­tumą, gro­žio pajau­timą. Labiau­siai žavė­jausi Geno­vai­tės Rau­gie­nės (mano tetos) tapyba.  Daž­nai maty­dama jos paveiks­lus, labai norė­jau išmokti taip piešti kaip ir ji.
3. Ar pri­si­me­nate, kada supratote,jog kar­pi­niai — Jūsų „ arkliukas”.

Prieš 10 metų buvo  toks lai­ko­tar­pis, kai labai daž­nai mąs­ty­da­vau apie tai, ką aš galiu sukurti , pada­ryti , kad būtų kaž­koks rezul­ta­tas. Atrodė, jog moku  megzti, nerti , piešti , siu­vi­nėti , bet netu­riu, ko paro­dyti. Tada suma­niau  kar­pyti kar­pi­nius ir surengti jų parodą. 2001 m. gegu­žės mėn. įvyko pir­moji mano kar­pi­nių paroda Obe­lių miesto bib­lio­te­koje. Joje buvo eks­po­nuo­jami 34  kar­pi­niai. Po to  jau žino­jau, kad  sustoti kar­pyti bus sunku.
4. Kada daž­niau­siai ima­tės kar­pymo? Kaip sekasi surasti laiko tokiam kruopš­čiam ir kant­ry­bės rei­ka­lau­jan­čiam menui?

Daž­niau­siai kar­pau vaka­rais, todėl vieno kar­pi­nio iškar­py­mas kar­tais užima ir savaitę. Laiko visada atsi­randa mėgs­ta­mam dar­bui, svarbu , kad būtų gerų ir įdomių idėjų.
5. Pačios kar­pi­niuose vin­griais raš­tais atgimsta lie­tu­viški moty­vai, sim­bo­liai. Ar jie išplau­kia savaime, kūry­bi­niuose ieš­ko­ji­muose, ar tenka gilin­tis var­tant meno albu­mus, literatūrą?

Raš­tai kar­pi­niams atsi­randa labai įvai­riai. Kar­tais einat iš darbo jau sugal­voji, ką galė­tum iškar­pyti ( tie­siog, kar­pi­nys pats pra­šosi , kad jį iškarpyčiau),o  kar­tais rei­kia ir pavar­tyti „Rank­dar­bių” žurnalą,  lite­ra­tūrą apie  lie­tu­vių tau­tos sim­bo­liką, meną. Daž­nai kar­pau obuo­lius, obe­lis, noriu per­duoti obels augimo „isto­riją” nuo mažos sėk­ly­tės iki bran­daus žydin­čio ir vai­sius duo­dan­čio medžio.
6. Kiek­vie­nas kar­py­to­jas yra savi­tas, ar galite išskirti kurį meni­ninką, kieno kūryba žavi­tės labiausiai?

Visada atkrei­piu dėmesį  į mano kraš­tie­tės Ode­tos Bra­žė­nie­nės kūri­nius, daug min­čių gimsta ir apsi­lan­kius jos paro­dose.  Taip pat labai patinka Lai­mu­tės Fedo­se­je­vos karpiniai.

Mūsų pokalbį Gita užbaigė žodžiais:

- Mano dar­buose žydi gėlės, čiulba paukš­čiai, noksta obuo­liai… Tai būdinga dau­ge­liui Lie­tu­vos kar­py­tojų, bet  tikiuosi , jog kaž­kuo esu ir išsi­ski­rianti iš jų.

Mąs­čiau, kad ne tik Gitos kar­pi­niai, bet ir ji pati, jų nuo­stabi ir darni šeima yra išsi­ski­rianti savo nuo­šir­dumu ir tik­rumu. Jau seniai Obe­lių isto­ri­jos muzie­jus nebuvo tokio gra­žaus, šilto ir jau­kaus paro­dos ati­da­rymo. Visus lan­ky­to­jus suža­vėjo Gitos vaikų atlie­ka­mos dai­nos ir muzika, ska­na­vome vyro Vik­toro gamintą vyną.

Dėko­jame tau, Gita, ir visai tavo šeimai už grąžų pavyzdį ir lin­kime kuo didžiau­sios sėkmės.

Jolanta Kare­niau­skienė

Posted in Parodos. Tags: , . Nėra komentarų »

Ataskaitinė tautodailininkų paroda

2010, Vasaris 24 — jolanta

Bai­gėsi ata­skai­tinė rajono tau­to­dai­lės paroda. Šiemet ji buvo tik­rai gausi ir brandi. Be žinomų rajono tau­to­dai­li­ninkų daly­vavo ir gau­sus būrys laisvų kūrėjų. Paro­doje išvy­dome visų tau­to­dai­lės žanrų kūri­nių, tik pasi­ge­dome kalvystės.

Paro­dai aus­tus rankšluos­čius, lova­tie­ses, stal­tie­ses, ser­ve­tė­les pateikė audė­jos, viena kitai nenu­si­lei­džian­čios meis­triš­kumu, Z. Butė­nienė ir G. Šimė­nienė. Už aus­tas juos­tas, kak­la­juos­tes buvo giria­mas V. Pukė­nas. Labai džiugu, kad paro­dai V. Tumė­naitė pateikė pin­ti­nes juos­tas, o A. Gegele-vičienė  eks­po­navo ne tik pin­ti­nes, bet ir vyti­nes juos­tas, taip pat ner­tas stal­tie­ses, šalius. Labai meniški ir išjausti V. Zakar­kos drožti arkan­ge­lai. Paro­dos lan­ky­to­jai žavė­josi I. Kova­lev­skio įvai­ria savo for­mo­mis ir dekoru kera­mika. P. Siniaus­kas tęsia seną­sias pynimo tra­di­ci­jas. Jo pin­tos vazos ir bamb­lės pui­kiai dera šiuo­lai­ki­niame namų inte­rjere. Tapy­bos žanrui atsto­vavo A. Spun­dze­vi­čius, R. Čypa­itė  ir B. Dudė­nienė. Kiek­vie­nas iš tapy­tojų saviti savo tapymo maniera ir braižu. Kaip visada Alek­sandro pei­za­žai tapy­biš­kai spal­vingi ir šilti, Rasa šiemet eks­po­navo tapy­tas gėles ir sti­li­zuo­tus gyvy­bės medžius, Birutė pateikė mari­nis­tinį pei­zažą, taip pat rišimo tech­nika kur­tus dra­bu­žius ir visus suža­vė­jusį vit­ražą. Labai meniški ir liau­diški G. Kolo­so­vie­nės kar­pytų prie­verps­čių moty­vai. Lan­ky­tojų moterų akis traukė M. Kubi­lie­nės apli­kuo­tos skrais­tės. N. Ada­mo­nienė eks­po­navo iš lino sukur­tas lie­tu­vai­tes ir kruopš­čiai iš vil­nos vel­tus šalius. Iš vil­nos kur­tas ran­ki­nes, sages demonst­ravo J. Var­nienė, o jos ir mano pačios eks­po­nuo­tos rie­ši­nės tik­riau­siai pri­si­dės prie didė­jan­čio rie­ši­nių populiarumo.

Norisi pami­nėti ir pasi­džiaugti prie mūsų paro­dos pri­si­jun­gu­siais lais­vais kūrė­jais, kurie paro­dai pateikė tik­rai stip­rius dar­bus. Žavė­jo­mės mūsų kraš­tie­tės, šiuo metu gyve­nan­čios Palan­goje, I. Gačio­nie­nės skiau­ti­niais, dro­žėjų G.Varno ir R. Kaminsko dar­bais, L.Urbonienės tapy­tais gyvy­bės medžiais ir šilko tapyba, R.Vilko kar­pi­niais ir paveiks­lais iš šiau­de­lių, daug ir įvai­ria tech­nika atliktų darbų pateikė J. Alek­sie­jienė, nuste­bino tapy­to­jas Gied­rius Mikal­ke­vi­čius, nepa­kar­to­jami R. Saulytės-Jančienės paveiks­lai iš šiau­de­lių ir rišti sodai. Visų net nepa­mi­nėsi, bet tik­rai džiau­gia­mės ir vilia­mės, kad kitose paro­dose vėl sulauk­sime jų darbų. Malonu, kad keturi kūrė­jai panoro papil­dyti tau­to­dai­li­ninkų gretas.

Pra­ėję metai mums buvo ne tik tur­tingi reng­to­mis paro­do­mis ir kūry­bine veikla, bet ir pažen­klinti skau­džia netek­timi. Ana­pi­lin iške­liavo tau­to­dai­li­ninkė mez­gėja Pal­myra Iva­nau­skienė. Mums labai truks jos opti­mizmo ir geranoriškumo.

Paro­dos užda­ryme daly­va­vęs Pane­vė­žio bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Vidas Mažukna api­bend­rino parodą ir atrinko dar­bus, kurie bus eks­po­nuo­jami Pane­vė­žio gale­ri­joje vyk­sian­čioje parodoje.

Visų tau­to­dai­li­ninkų vardu dėkoju Rokiš­kio krašto muzie­jaus dar­buo­to­joms už labai gra­žiai išeks­po­nuotą parodą ir nuo­širdų bend­ra­vimą. Taip pat esame dėkingi D. Bulo­vie­nės vado­vau­ja­miems Rokiš­kio kole­gi­jos muzi­kan­tams, sutei­ku­siems ren­gi­niui gyvy­bės ir jaukumo.

Dėkoju visiems tau­to­dai­li­nin­kams už gera­no­riš­kumą ir nuo­širdų darbą pra­ėju­siais metais.

Pagar­biai, Jolanta Kareniauskienė.

Posted in Naujienos, Parodos. Tags: , , , . Nėra komentarų »
« Older posts «
»