Informacija tautodailininkams

Noriu pra­nešti, kad pla­nuota tau­to­dai­li­ninkų paroda Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje rug­pjū­čio 20 d. per­ke­liama į lap­kri­čio mėn. Norin­tys joje daly­vauti, iki lap­kri­čio mėn. 5 dar­bus pri­stato į Rokiš­kio krašto muziejų.( obe­lie­čiai į Obe­lių isto­ri­jos muziejų).

Gavome kvie­timą iš Obe­lių seniū­ni­jos daly­vauti OBELINĖS šven­tėje rug­sėjo mėn. 11-12d.

Visus tau­to­dai­li­nin­kus malo­niai kvie­čia rug­sėjo mėn. 12d.(sekmadienį) daly­vauti tau­to­dai­li­ninkų mugėje. Būtų labai gražu, jog daly­vau­jan­tys mugėje demonst­ruotų ama­tus. Dėl išsa­mes­nės infor­ma­ci­jos galima kreip­tis į Jolantą, Loretą arba Gitą.

Posted in Parodos. Nėra komentarų »

Monikai Bičiūnienei 100

Gra­žių ren­gi­nių ciklu rokiš­kė­nai mini savo kraš­tie­tės, gar­siau­sios Lie­tu­vos tapy­to­jos pri­mi­ty­vis­tės  Moni­kos Bičiū­nie­nės 100 gimimo meti­nes. Rokiš­kio krašto muzie­juje surengta didžiulė Moni­kos Bičiū­nie­nės tapy­bos darbų paroda, išleis­tas ren­gi­nių kata­lo­gas „ Nuo dūmi­nės gry­čiu­tės iki Gugen­heimo muzie­jaus“, sureng­tas tapy­tojų ple­ne­ras, kon­kur­sinė moki­nių kūry­bos darbų paroda, prie Pan­dė­lio gim­na­zi­jos ati­deng­tas skulp­to­riaus Almanto Sriu­biš­kio koplyt­stul­pis, skir­tas Moni­kai Bičiūnienei.

Džiau­gia­mės, kad daly­vauti res­pub­li­ki­niame tapy­tojų ple­nere buvo pakviesti ir du rokiš­kio tau­to­dai­li­nin­kai – Rasa Čypa­itė ir Alek­sand­ras Spun­dze­vi­čius. Kele­tas nuo­traukų iš plenero:

Posted in Parodos. Nėra komentarų »

Svečiuose pas Vidmantą Zakarką

Gra­žia tra­di­cija tapo tau­to­dai­li­ninkų „vasa­ros susibėgimai“ – aplankomos nau­jos vie­tos, pasi­šne­ku­čiuo­jama, pasi­da­li­jama savo kūry­bos paslap­ti­mis. Labai smagu, kad į tokius sam­bū­rius mie­lai ren­kasi ir tau­to­dai­li­ninkų šeimos nariai, jaunimas.

Karš­čiu alsuo­jan­čią lie­pos 16 dieną susi­rin­kome Pane­mu­nė­lyje, tau­to­dai­li­ninko dro­žėjo Vid­manto Zakar­kos kūry­bi­nėse dirb­tu­vėse. Šalia įspū­din­gos Pane­mu­nė­lio baž­ny­čios (beje, šią baž­ny­čią 1911 m. pašven­tino pre­la­tas Mai­ro­nis) įsikū­ręs meis­tras gau­siam būriui sve­čių aprodė „dro­žy­bos vir­tuvę“. Pama­tėme ir jau beveik baig­tus dar­bus ir ste­bė­jo­mės, kiek kant­ry­bės, išmo­nės bei meis­t­rys­tės rei­kia, kad  iš didžiu­lio rąsto gimtų paukš­tis ar angelas.

Kadangi jau žino­jome, kad moky­si­mės drožti šaukš­tus, visų akys nuo­lat krypo į pin­tinę su medie­nos taše­liais — labai jau smalsu patiems para­gauti dro­žėjo amato. Apsi­gink­lavę kir­vu­kais ir kal­tais kibome į darbą. Pasi­rodo, tas medis ne toks jau ir paklus­nus… Rei­kia žinoti, kada kokį įrankį nau­doti ir kokia kryp­timi jį pasukti. Nors neiš­ven­gėme dides­nių ir mažes­nių traumų, po keleto valandų jau galė­jome džiaug­tis šaukš­tais. Na ir kas, kad dar kreivi ir šleivi jie buvo, svar­biau­sia– pačių išdrožti.

Tau­to­dai­li­ninkė Gita Kolo­so­vienė atskleidė paslaptį, kaip per gana trumpą laiką nusi­nerti puošnų šaliką su nėrimo šakute. Visi norin­tys galėjo išban­dyti šią tech­niką. Jolanta Kare­niau­skienė papa­sa­kojo ir pade­monst­ravo kaip mez­ga­mos puoš­nios, sudė­tin­gais raš­tais išra­šy­tos rie­ši­nės. Vir­gi­nija Tumė­naitė demonst­ravo pynimą iš laik­raš­čių kaip alter­na­tyvą pyni­mui iš vyte­lių. Mokė­mės susukti laik­raš­ti­nes „vyte­les“ ir tokią netra­di­cinę medžiagą nau­doti pynimui.

Besi­gi­li­nant į kūry­bos paslap­tis diena pra­bėgo nepa­ste­bi­mai. Atsi­svei­kin­dami su sve­tin­gais šeimi­nin­kais ir dėko­dami už nuo­širdų pri­ėmimą, jau svars­tėme, kur „susi­bėg­sime“ kitą vasarą, kokias amatų paslap­tis vėl ban­dy­sime įminti.

Teks­tas — Vir­gi­ni­jos Tumėnaitės

Nuo­trau­kos — R. Šimėno

Posted in Parodos. Nėra komentarų »

Loretos Urbonienės kūrybiniai ieškojimai

Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje pra­dėjo veikti Lore­tos Urbo­nie­nės kūry­bos darbų paroda, kurią galima aplan­kyti iki bir­že­lio 30 d.

„ Kūryba – mano gyve­ni­mas, kuri lydi mane visur ir visada. Tapau, pie­šiu kai tik turiu laisvo laiko, tačiau į vie­šumą išeinu retai, po ilgų pertraukų“, — taip save pri­statė Loreta ati­da­ry­dama parodą.

Žvelg­da­mas į Lore­tos tapybą nustembi, kad pro­fe­sio­na­liai kurianti tapy­toja savo darbų nelin­kusi eks­po­nuoti. Tas kuk­lu­mas gal todėl, kad Loreta vis dar nesi­jau­čia esanti tikra obe­lietė, gimė 1958 m. ir augo Žiež­ma­riuose, Kai­šia­do­rių rajone. Bai­gusi mokyklą įstojo į Kauno St. Žuko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­kumą, meni­nio api­pa­vi­da­li­nimo spe­cia­lybę. 1980 m. įgijusi dai­li­nin­kės api­pa­vi­da­lin­to­jos dip­lomą, savo pro­fe­sinę veiklą pra­dėjo Rum­šiš­kių Liau­dies bui­ties muzie­juje, dai­li­ninke — res­tau­ra­tore. Tą lai­ko­tarpį Loreta mena kaip labai pui­kią darbo patirtį, ten ir sutiko savo būsimą vyrą Vytautą. Taip liki­mas ir atvi­liojo į vyro tėviškę. Jiedu išau­gino du pui­kius vai­kus Jolitą ir Aud­rių, kurie jau sava­ran­kiš­kai kuria savo gyve­ni­mus. Aud­rius pasuko menų link ir dirba rekla­mos sri­tyje. Loreta džiau­giasi, kad visa šeima palaiko jos polinkį kūrybai.

Anks­čiau Loreta tapy­davo alie­jumi, bet pašli­jusi svei­kata pri­vertė imtis akri­li­nių dažų. Jos kom­po­zi­ci­jose daug sim­bo­li­kos, auga­li­nių motyvų. Tapy­toja neiš­se­miamų idėjų randa tyri­nė­dama liau­dies meną, ypač žavisi pasau­lio( gyvy­bės) medžio tema. Mėgsta akva­rele ir tušu kurti atviru­kus. Jos sukurti atviru­kai Lion­gino Šepkos dro­ži­nių moty­vais tikri meno kūri­niai. Autorė puo­se­lėja mintį juos tira­žuoti ir taip popu­lia­rinti gar­siojo dro­žėjo vardą.

Pas­ku­ti­nis susi­ža­vė­ji­mas – šilko tapyba, pasak Lore­tos, tai tarsi atgaiva širdžiai. Ji sava­ran­kiš­kai stu­di­juoja šį meną, eks­per­i­men­tuoja ir turi įdomių planų.

Šiemet Loreta įsiliejo į rajono tau­to­dai­li­ninkų gre­tas. Paklausta, kodėl pro­fe­sio­na­liai kurianti meni­ninkė pasi­rinko tau­to­dai­li­ninkų drau­giją, atsako labai papras­tai: „patiko bend­rauti su nuo­šir­džiais žmonė­mis, jau­čiu galinti dalin­tis su jais savo patir­timi ir suma­ny­mais. Juk visai nesvarbu kam tu pri­klau­sai ar kaip vadi­niesi, pri­va­lai tobu­lėti savo kūryba.“

Norisi pasi­džiaugti, kad vis tik meni­ninkė drįso „ išeiti” į vie­šumą su savo kūryba ir pui­kio­mis idė­jo­mis. Dabar, kai Loreta pra­dėjo dirbti Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje, jos ini­cia­tyva jau sureng­tos trys gra­žios paro­dos ir kurian­tys žmonės turi gali­mybę susi­rinkti bei bendrauti.

Pasipildė tautodailininkų gretos

Kiek­vieną pava­sarį Lie­tu­vos tau­to­dai­li­ninkų sąjun­gos Pane­vė­žio bend­ri­jos nariai suren­gia tra­di­cinę zoninę parodą. Šiais metais Pane­vė­žio dai­lės gale­ri­joje savo dar­bus rodė 212 auto­rių iš Anykš­čių, Biržų, Kupiš­kio, Pasva­lio, Pane­vė­žio, Ukmer­gės ir Rokiš­kio. Buvo eks­po­nuo­jami 702 įvai­rių tau­to­dai­lės šakų kūri­niai. Pane­vė­žio bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Vidas Mažukna dėkojo visiems liau­diš­kojo meno puo­se­lė­to­jams už pasi­au­ko­jimą ir darbštumą.

Rokiš­kio tau­to­dai­li­nin­kams atsto­vavo 22 auto­riai, pateikę dau­giau kaip 70 kūri­nių. Jau tapo tra­di­cija, kad kas­met ren­ginį pagy­vina Rokiš­kio mez­gėjų kolek­cijų pri­sta­ty­mai. Šiemet mamoms  ir jų duk­roms skir­tus ele­gan­tiš­kus mez­gi­nius pateikė Vir­gi­nija Valiukienė.

Džiugu, kad Rokiš­kio tau­to­dai­li­ninkų gre­tos pasi­pildė net šešiais nau­jais nariais. Tai tapy­to­jai Loreta Urbo­nienė ir Gied­rius Mikal­ke­vi­čius, kera­mikė Asta Tur­čin­skienė, medžio dro­žė­jas Romu­al­das Kamins­kas, mez­gėja Ledina Vali­ko­nienė ir įvai­riau­sių rank­dar­bių vir­tuozė Jolita Alek­sie­jienė. Visi jie akty­vūs kūrė­jai ir tikiuosi, kad savo bran­džiais kūri­niais bei nau­jo­mis idė­jo­mis išties pagy­vins sky­riaus veiklą.

Esame dėkingi Rokiš­kio savi­val­dy­bės admi­nist­ra­ci­jai ir kul­tū­ros, turizmo ir ryšių su užsie­nio šali­mis sky­riaus vedė­jui Pet­rui Bla­že­vi­čiui, taip pat Rokiš­kio muzie­jui už bend­ra­dar­bia­vimą ir pagalbą nuve­žant dar­bus į parodą.