Loretos Urbonienės kūrybiniai ieškojimai

Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje pra­dėjo veikti Lore­tos Urbo­nie­nės kūry­bos darbų paroda, kurią galima aplan­kyti iki bir­že­lio 30 d.

„ Kūryba – mano gyve­ni­mas, kuri lydi mane visur ir visada. Tapau, pie­šiu kai tik turiu laisvo laiko, tačiau į vie­šumą išeinu retai, po ilgų pertraukų“, — taip save pri­statė Loreta ati­da­ry­dama parodą.

Žvelg­da­mas į Lore­tos tapybą nustembi, kad pro­fe­sio­na­liai kurianti tapy­toja savo darbų nelin­kusi eks­po­nuoti. Tas kuk­lu­mas gal todėl, kad Loreta vis dar nesi­jau­čia esanti tikra obe­lietė, gimė 1958 m. ir augo Žiež­ma­riuose, Kai­šia­do­rių rajone. Bai­gusi mokyklą įstojo į Kauno St. Žuko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­kumą, meni­nio api­pa­vi­da­li­nimo spe­cia­lybę. 1980 m. įgijusi dai­li­nin­kės api­pa­vi­da­lin­to­jos dip­lomą, savo pro­fe­sinę veiklą pra­dėjo Rum­šiš­kių Liau­dies bui­ties muzie­juje, dai­li­ninke — res­tau­ra­tore. Tą lai­ko­tarpį Loreta mena kaip labai pui­kią darbo patirtį, ten ir sutiko savo būsimą vyrą Vytautą. Taip liki­mas ir atvi­liojo į vyro tėviškę. Jiedu išau­gino du pui­kius vai­kus Jolitą ir Aud­rių, kurie jau sava­ran­kiš­kai kuria savo gyve­ni­mus. Aud­rius pasuko menų link ir dirba rekla­mos sri­tyje. Loreta džiau­giasi, kad visa šeima palaiko jos polinkį kūrybai.

Anks­čiau Loreta tapy­davo alie­jumi, bet pašli­jusi svei­kata pri­vertė imtis akri­li­nių dažų. Jos kom­po­zi­ci­jose daug sim­bo­li­kos, auga­li­nių motyvų. Tapy­toja neiš­se­miamų idėjų randa tyri­nė­dama liau­dies meną, ypač žavisi pasau­lio( gyvy­bės) medžio tema. Mėgsta akva­rele ir tušu kurti atviru­kus. Jos sukurti atviru­kai Lion­gino Šepkos dro­ži­nių moty­vais tikri meno kūri­niai. Autorė puo­se­lėja mintį juos tira­žuoti ir taip popu­lia­rinti gar­siojo dro­žėjo vardą.

Pas­ku­ti­nis susi­ža­vė­ji­mas – šilko tapyba, pasak Lore­tos, tai tarsi atgaiva širdžiai. Ji sava­ran­kiš­kai stu­di­juoja šį meną, eks­per­i­men­tuoja ir turi įdomių planų.

Šiemet Loreta įsiliejo į rajono tau­to­dai­li­ninkų gre­tas. Paklausta, kodėl pro­fe­sio­na­liai kurianti meni­ninkė pasi­rinko tau­to­dai­li­ninkų drau­giją, atsako labai papras­tai: „patiko bend­rauti su nuo­šir­džiais žmonė­mis, jau­čiu galinti dalin­tis su jais savo patir­timi ir suma­ny­mais. Juk visai nesvarbu kam tu pri­klau­sai ar kaip vadi­niesi, pri­va­lai tobu­lėti savo kūryba.“

Norisi pasi­džiaugti, kad vis tik meni­ninkė drįso „ išeiti” į vie­šumą su savo kūryba ir pui­kio­mis idė­jo­mis. Dabar, kai Loreta pra­dėjo dirbti Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje, jos ini­cia­tyva jau sureng­tos trys gra­žios paro­dos ir kurian­tys žmonės turi gali­mybę susi­rinkti bei bendrauti.

Pasipildė tautodailininkų gretos

Kiek­vieną pava­sarį Lie­tu­vos tau­to­dai­li­ninkų sąjun­gos Pane­vė­žio bend­ri­jos nariai suren­gia tra­di­cinę zoninę parodą. Šiais metais Pane­vė­žio dai­lės gale­ri­joje savo dar­bus rodė 212 auto­rių iš Anykš­čių, Biržų, Kupiš­kio, Pasva­lio, Pane­vė­žio, Ukmer­gės ir Rokiš­kio. Buvo eks­po­nuo­jami 702 įvai­rių tau­to­dai­lės šakų kūri­niai. Pane­vė­žio bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Vidas Mažukna dėkojo visiems liau­diš­kojo meno puo­se­lė­to­jams už pasi­au­ko­jimą ir darbštumą.

Rokiš­kio tau­to­dai­li­nin­kams atsto­vavo 22 auto­riai, pateikę dau­giau kaip 70 kūri­nių. Jau tapo tra­di­cija, kad kas­met ren­ginį pagy­vina Rokiš­kio mez­gėjų kolek­cijų pri­sta­ty­mai. Šiemet mamoms  ir jų duk­roms skir­tus ele­gan­tiš­kus mez­gi­nius pateikė Vir­gi­nija Valiukienė.

Džiugu, kad Rokiš­kio tau­to­dai­li­ninkų gre­tos pasi­pildė net šešiais nau­jais nariais. Tai tapy­to­jai Loreta Urbo­nienė ir Gied­rius Mikal­ke­vi­čius, kera­mikė Asta Tur­čin­skienė, medžio dro­žė­jas Romu­al­das Kamins­kas, mez­gėja Ledina Vali­ko­nienė ir įvai­riau­sių rank­dar­bių vir­tuozė Jolita Alek­sie­jienė. Visi jie akty­vūs kūrė­jai ir tikiuosi, kad savo bran­džiais kūri­niais bei nau­jo­mis idė­jo­mis išties pagy­vins sky­riaus veiklą.

Esame dėkingi Rokiš­kio savi­val­dy­bės admi­nist­ra­ci­jai ir kul­tū­ros, turizmo ir ryšių su užsie­nio šali­mis sky­riaus vedė­jui Pet­rui Bla­že­vi­čiui, taip pat Rokiš­kio muzie­jui už bend­ra­dar­bia­vimą ir pagalbą nuve­žant dar­bus į parodą.