Gražia tradicija tapo tautodailininkų „vasaros susibėgimai“ – aplankomos naujos vietos, pasišnekučiuojama, pasidalijama savo kūrybos paslaptimis. Labai smagu, kad į tokius sambūrius mielai renkasi ir tautodailininkų šeimos nariai, jaunimas.
Karščiu alsuojančią liepos 16 dieną susirinkome Panemunėlyje, tautodailininko drožėjo Vidmanto Zakarkos kūrybinėse dirbtuvėse. Šalia įspūdingos Panemunėlio bažnyčios (beje, šią bažnyčią 1911 m. pašventino prelatas Maironis) įsikūręs meistras gausiam būriui svečių aprodė „drožybos virtuvę“. Pamatėme ir jau beveik baigtus darbus ir stebėjomės, kiek kantrybės, išmonės bei meistrystės reikia, kad iš didžiulio rąsto gimtų paukštis ar angelas.
Kadangi jau žinojome, kad mokysimės drožti šaukštus, visų akys nuolat krypo į pintinę su medienos tašeliais — labai jau smalsu patiems paragauti drožėjo amato. Apsiginklavę kirvukais ir kaltais kibome į darbą. Pasirodo, tas medis ne toks jau ir paklusnus… Reikia žinoti, kada kokį įrankį naudoti ir kokia kryptimi jį pasukti. Nors neišvengėme didesnių ir mažesnių traumų, po keleto valandų jau galėjome džiaugtis šaukštais. Na ir kas, kad dar kreivi ir šleivi jie buvo, svarbiausia– pačių išdrožti.
Tautodailininkė Gita Kolosovienė atskleidė paslaptį, kaip per gana trumpą laiką nusinerti puošnų šaliką su nėrimo šakute. Visi norintys galėjo išbandyti šią techniką. Jolanta Kareniauskienė papasakojo ir pademonstravo kaip mezgamos puošnios, sudėtingais raštais išrašytos riešinės. Virginija Tumėnaitė demonstravo pynimą iš laikraščių kaip alternatyvą pynimui iš vytelių. Mokėmės susukti laikraštines „vyteles“ ir tokią netradicinę medžiagą naudoti pynimui.
Besigilinant į kūrybos paslaptis diena prabėgo nepastebimai. Atsisveikindami su svetingais šeimininkais ir dėkodami už nuoširdų priėmimą, jau svarstėme, kur „susibėgsime“ kitą vasarą, kokias amatų paslaptis vėl bandysime įminti.
Tekstas — Virginijos Tumėnaitės
Nuotraukos — R. Šimėno
