Rokiškio tautodailinkų puslapis

Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje pra­dėjo veikti Lore­tos Urbo­nie­nės kūry­bos darbų paroda, kurią galima aplan­kyti iki bir­že­lio 30 d.

„ Kūryba – mano gyve­ni­mas, kuri lydi mane visur ir visada. Tapau, pie­šiu kai tik turiu laisvo laiko, tačiau į vie­šumą išeinu retai, po ilgų pertraukų“, — taip save pri­statė Loreta ati­da­ry­dama parodą.

Žvelg­da­mas į Lore­tos tapybą nustembi, kad pro­fe­sio­na­liai kurianti tapy­toja savo darbų nelin­kusi eks­po­nuoti. Tas kuk­lu­mas gal todėl, kad Loreta vis dar nesi­jau­čia esanti tikra obe­lietė, gimė 1958 m. ir augo Žiež­ma­riuose, Kai­šia­do­rių rajone. Bai­gusi mokyklą įstojo į Kauno St. Žuko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­kumą, meni­nio api­pa­vi­da­li­nimo spe­cia­lybę. 1980 m. įgijusi dai­li­nin­kės api­pa­vi­da­lin­to­jos dip­lomą, savo pro­fe­sinę veiklą pra­dėjo Rum­šiš­kių Liau­dies bui­ties muzie­juje, dai­li­ninke — res­tau­ra­tore. Tą lai­ko­tarpį Loreta mena kaip labai pui­kią darbo patirtį, ten ir sutiko savo būsimą vyrą Vytautą. Taip liki­mas ir atvi­liojo į vyro tėviškę. Jiedu išau­gino du pui­kius vai­kus Jolitą ir Aud­rių, kurie jau sava­ran­kiš­kai kuria savo gyve­ni­mus. Aud­rius pasuko menų link ir dirba rekla­mos sri­tyje. Loreta džiau­giasi, kad visa šeima palaiko jos polinkį kūrybai.

Anks­čiau Loreta tapy­davo alie­jumi, bet pašli­jusi svei­kata pri­vertė imtis akri­li­nių dažų. Jos kom­po­zi­ci­jose daug sim­bo­li­kos, auga­li­nių motyvų. Tapy­toja neiš­se­miamų idėjų randa tyri­nė­dama liau­dies meną, ypač žavisi pasau­lio( gyvy­bės) medžio tema. Mėgsta akva­rele ir tušu kurti atviru­kus. Jos sukurti atviru­kai Lion­gino Šepkos dro­ži­nių moty­vais tikri meno kūri­niai. Autorė puo­se­lėja mintį juos tira­žuoti ir taip popu­lia­rinti gar­siojo dro­žėjo vardą.

Pas­ku­ti­nis susi­ža­vė­ji­mas – šilko tapyba, pasak Lore­tos, tai tarsi atgaiva širdžiai. Ji sava­ran­kiš­kai stu­di­juoja šį meną, eks­per­i­men­tuoja ir turi įdomių planų.

Šiemet Loreta įsiliejo į rajono tau­to­dai­li­ninkų gre­tas. Paklausta, kodėl pro­fe­sio­na­liai kurianti meni­ninkė pasi­rinko tau­to­dai­li­ninkų drau­giją, atsako labai papras­tai: „patiko bend­rauti su nuo­šir­džiais žmonė­mis, jau­čiu galinti dalin­tis su jais savo patir­timi ir suma­ny­mais. Juk visai nesvarbu kam tu pri­klau­sai ar kaip vadi­niesi, pri­va­lai tobu­lėti savo kūryba.“

Norisi pasi­džiaugti, kad vis tik meni­ninkė drįso „ išeiti” į vie­šumą su savo kūryba ir pui­kio­mis idė­jo­mis. Dabar, kai Loreta pra­dėjo dirbti Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje, jos ini­cia­tyva jau sureng­tos trys gra­žios paro­dos ir kurian­tys žmonės turi gali­mybę susi­rinkti bei bendrauti.