Rokiškio tautodailinkų puslapis

Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje pra­dėjo veikti Gitos Kolo­so­vie­nės kar­pi­nių paroda. Gra­žios  paro­dos proga norė­josi ne tik pasvei­kinti autorę, bet ir šiek tiek dau­giau suži­noti apie ją pačią, kelią link kūry­bos. Atslū­gus paro­dos ati­da­rymo jau­du­liui, Gitai patei­kiau keletą klau­simų:
1. Papa­sa­ko­kite šiek tiek apie save, savo gra­žią šeimą, darbą?

Gimiau Obe­liuose, mokiausi Obe­liuose, na o dabar ir dirbu, ir gyvenu Obe­liuose. Žodžiu, „gryna” obe­lietė.  Čia visi žino kiek­vieną mano žingsnį.  Per paro­dos ati­da­rymą mano buvusi moky­toja Danutė Skvar­na­vi­čiūtė kal­bėjo apie tei­singą pasi­rin­kimą: šeimos, pro­fe­si­jos, gyve­na­mos vie­tos.  Gal­būt… Gyve­ni­mas taip  nulėmė ir šian­dien aš esu lai­minga turė­dama pui­kią šeimą, darbą, kuriame kas­dien galiu save rea­li­zuoti ir kuris rei­ka­lauja nuo­la­ti­nio tobu­lė­jimo ir bend­ra­vimo su žmonėmis.Ir gyvenu tarp žmonių , kuriuos pui­kiai pažįstu ir kurių buvi­mas šalia man yra labai svarbus.

Labai džiau­giuosi savo dar­nia visur ir visada palai­kan­čia mane šeima. Manau, kad būtų sunku kai ką sukurti,  jei šeimoje nebūtų san­tai­kos, ramy­bės ir pasi­ti­kė­jimo.
2. Kiek žinau visa Jūsų gimi­nėje yra daug kūrėjų, esate surengę net savo šeimos parodą.Gal yra žmogus, pas­ka­ti­nęs jus kūrybai?

Mūsų gimi­nėje iš tiesų  daug kūry­bingų žmonių. Mano gimi­nai­čiai tapo, siu­vi­nėja, siuva skiautinius, fotografuoja , lipdo iš molio, kuria papuo­ša­lus, todėl ir kilo idėja surengti parodą. Ją įgyven­di­nome 2007 m. Paro­doje daly­vavo net 10 kūrėjų. Visą savo gyve­nimą mačiau visų gimi­nai­čių darbus,stebėjau jų kruopš­tumą, gro­žio pajau­timą. Labiau­siai žavė­jausi Geno­vai­tės Rau­gie­nės (mano tetos) tapyba.  Daž­nai maty­dama jos paveiks­lus, labai norė­jau išmokti taip piešti kaip ir ji.
3. Ar pri­si­me­nate, kada supratote,jog kar­pi­niai — Jūsų „ arkliukas”.

Prieš 10 metų buvo  toks lai­ko­tar­pis, kai labai daž­nai mąs­ty­da­vau apie tai, ką aš galiu sukurti , pada­ryti , kad būtų kaž­koks rezul­ta­tas. Atrodė, jog moku  megzti, nerti , piešti , siu­vi­nėti , bet netu­riu, ko paro­dyti. Tada suma­niau  kar­pyti kar­pi­nius ir surengti jų parodą. 2001 m. gegu­žės mėn. įvyko pir­moji mano kar­pi­nių paroda Obe­lių miesto bib­lio­te­koje. Joje buvo eks­po­nuo­jami 34  kar­pi­niai. Po to  jau žino­jau, kad  sustoti kar­pyti bus sunku.
4. Kada daž­niau­siai ima­tės kar­pymo? Kaip sekasi surasti laiko tokiam kruopš­čiam ir kant­ry­bės rei­ka­lau­jan­čiam menui?

Daž­niau­siai kar­pau vaka­rais, todėl vieno kar­pi­nio iškar­py­mas kar­tais užima ir savaitę. Laiko visada atsi­randa mėgs­ta­mam dar­bui, svarbu , kad būtų gerų ir įdomių idėjų.
5. Pačios kar­pi­niuose vin­griais raš­tais atgimsta lie­tu­viški moty­vai, sim­bo­liai. Ar jie išplau­kia savaime, kūry­bi­niuose ieš­ko­ji­muose, ar tenka gilin­tis var­tant meno albu­mus, literatūrą?

Raš­tai kar­pi­niams atsi­randa labai įvai­riai. Kar­tais einat iš darbo jau sugal­voji, ką galė­tum iškar­pyti ( tie­siog, kar­pi­nys pats pra­šosi , kad jį iškarpyčiau),o  kar­tais rei­kia ir pavar­tyti „Rank­dar­bių” žurnalą,  lite­ra­tūrą apie  lie­tu­vių tau­tos sim­bo­liką, meną. Daž­nai kar­pau obuo­lius, obe­lis, noriu per­duoti obels augimo „isto­riją” nuo mažos sėk­ly­tės iki bran­daus žydin­čio ir vai­sius duo­dan­čio medžio.
6. Kiek­vie­nas kar­py­to­jas yra savi­tas, ar galite išskirti kurį meni­ninką, kieno kūryba žavi­tės labiausiai?

Visada atkrei­piu dėmesį  į mano kraš­tie­tės Ode­tos Bra­žė­nie­nės kūri­nius, daug min­čių gimsta ir apsi­lan­kius jos paro­dose.  Taip pat labai patinka Lai­mu­tės Fedo­se­je­vos karpiniai.

Mūsų pokalbį Gita užbaigė žodžiais:

- Mano dar­buose žydi gėlės, čiulba paukš­čiai, noksta obuo­liai… Tai būdinga dau­ge­liui Lie­tu­vos kar­py­tojų, bet  tikiuosi , jog kaž­kuo esu ir išsi­ski­rianti iš jų.

Mąs­čiau, kad ne tik Gitos kar­pi­niai, bet ir ji pati, jų nuo­stabi ir darni šeima yra išsi­ski­rianti savo nuo­šir­dumu ir tik­rumu. Jau seniai Obe­lių isto­ri­jos muzie­jus nebuvo tokio gra­žaus, šilto ir jau­kaus paro­dos ati­da­rymo. Visus lan­ky­to­jus suža­vėjo Gitos vaikų atlie­ka­mos dai­nos ir muzika, ska­na­vome vyro Vik­toro gamintą vyną.

Dėko­jame tau, Gita, ir visai tavo šeimai už grąžų pavyzdį ir lin­kime kuo didžiau­sios sėkmės.

Jolanta Kare­niau­skienė