Loretos Urbonienės kūrybiniai ieškojimai

Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje pra­dėjo veikti Lore­tos Urbo­nie­nės kūry­bos darbų paroda, kurią galima aplan­kyti iki bir­že­lio 30 d.

„ Kūryba – mano gyve­ni­mas, kuri lydi mane visur ir visada. Tapau, pie­šiu kai tik turiu laisvo laiko, tačiau į vie­šumą išeinu retai, po ilgų pertraukų“, — taip save pri­statė Loreta ati­da­ry­dama parodą.

Žvelg­da­mas į Lore­tos tapybą nustembi, kad pro­fe­sio­na­liai kurianti tapy­toja savo darbų nelin­kusi eks­po­nuoti. Tas kuk­lu­mas gal todėl, kad Loreta vis dar nesi­jau­čia esanti tikra obe­lietė, gimė 1958 m. ir augo Žiež­ma­riuose, Kai­šia­do­rių rajone. Bai­gusi mokyklą įstojo į Kauno St. Žuko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­kumą, meni­nio api­pa­vi­da­li­nimo spe­cia­lybę. 1980 m. įgijusi dai­li­nin­kės api­pa­vi­da­lin­to­jos dip­lomą, savo pro­fe­sinę veiklą pra­dėjo Rum­šiš­kių Liau­dies bui­ties muzie­juje, dai­li­ninke — res­tau­ra­tore. Tą lai­ko­tarpį Loreta mena kaip labai pui­kią darbo patirtį, ten ir sutiko savo būsimą vyrą Vytautą. Taip liki­mas ir atvi­liojo į vyro tėviškę. Jiedu išau­gino du pui­kius vai­kus Jolitą ir Aud­rių, kurie jau sava­ran­kiš­kai kuria savo gyve­ni­mus. Aud­rius pasuko menų link ir dirba rekla­mos sri­tyje. Loreta džiau­giasi, kad visa šeima palaiko jos polinkį kūrybai.

Anks­čiau Loreta tapy­davo alie­jumi, bet pašli­jusi svei­kata pri­vertė imtis akri­li­nių dažų. Jos kom­po­zi­ci­jose daug sim­bo­li­kos, auga­li­nių motyvų. Tapy­toja neiš­se­miamų idėjų randa tyri­nė­dama liau­dies meną, ypač žavisi pasau­lio( gyvy­bės) medžio tema. Mėgsta akva­rele ir tušu kurti atviru­kus. Jos sukurti atviru­kai Lion­gino Šepkos dro­ži­nių moty­vais tikri meno kūri­niai. Autorė puo­se­lėja mintį juos tira­žuoti ir taip popu­lia­rinti gar­siojo dro­žėjo vardą.

Pas­ku­ti­nis susi­ža­vė­ji­mas – šilko tapyba, pasak Lore­tos, tai tarsi atgaiva širdžiai. Ji sava­ran­kiš­kai stu­di­juoja šį meną, eks­per­i­men­tuoja ir turi įdomių planų.

Šiemet Loreta įsiliejo į rajono tau­to­dai­li­ninkų gre­tas. Paklausta, kodėl pro­fe­sio­na­liai kurianti meni­ninkė pasi­rinko tau­to­dai­li­ninkų drau­giją, atsako labai papras­tai: „patiko bend­rauti su nuo­šir­džiais žmonė­mis, jau­čiu galinti dalin­tis su jais savo patir­timi ir suma­ny­mais. Juk visai nesvarbu kam tu pri­klau­sai ar kaip vadi­niesi, pri­va­lai tobu­lėti savo kūryba.“

Norisi pasi­džiaugti, kad vis tik meni­ninkė drįso „ išeiti” į vie­šumą su savo kūryba ir pui­kio­mis idė­jo­mis. Dabar, kai Loreta pra­dėjo dirbti Obe­lių isto­ri­jos muzie­juje, jos ini­cia­tyva jau sureng­tos trys gra­žios paro­dos ir kurian­tys žmonės turi gali­mybę susi­rinkti bei bendrauti.

Ataskaitinė tautodailininkų paroda

Bai­gėsi ata­skai­tinė rajono tau­to­dai­lės paroda. Šiemet ji buvo tik­rai gausi ir brandi. Be žinomų rajono tau­to­dai­li­ninkų daly­vavo ir gau­sus būrys laisvų kūrėjų. Paro­doje išvy­dome visų tau­to­dai­lės žanrų kūri­nių, tik pasi­ge­dome kalvystės.

Paro­dai aus­tus rankšluos­čius, lova­tie­ses, stal­tie­ses, ser­ve­tė­les pateikė audė­jos, viena kitai nenu­si­lei­džian­čios meis­triš­kumu, Z. Butė­nienė ir G. Šimė­nienė. Už aus­tas juos­tas, kak­la­juos­tes buvo giria­mas V. Pukė­nas. Labai džiugu, kad paro­dai V. Tumė­naitė pateikė pin­ti­nes juos­tas, o A. Gegele-vičienė  eks­po­navo ne tik pin­ti­nes, bet ir vyti­nes juos­tas, taip pat ner­tas stal­tie­ses, šalius. Labai meniški ir išjausti V. Zakar­kos drožti arkan­ge­lai. Paro­dos lan­ky­to­jai žavė­josi I. Kova­lev­skio įvai­ria savo for­mo­mis ir dekoru kera­mika. P. Siniaus­kas tęsia seną­sias pynimo tra­di­ci­jas. Jo pin­tos vazos ir bamb­lės pui­kiai dera šiuo­lai­ki­niame namų inte­rjere. Tapy­bos žanrui atsto­vavo A. Spun­dze­vi­čius, R. Čypa­itė  ir B. Dudė­nienė. Kiek­vie­nas iš tapy­tojų saviti savo tapymo maniera ir braižu. Kaip visada Alek­sandro pei­za­žai tapy­biš­kai spal­vingi ir šilti, Rasa šiemet eks­po­navo tapy­tas gėles ir sti­li­zuo­tus gyvy­bės medžius, Birutė pateikė mari­nis­tinį pei­zažą, taip pat rišimo tech­nika kur­tus dra­bu­žius ir visus suža­vė­jusį vit­ražą. Labai meniški ir liau­diški G. Kolo­so­vie­nės kar­pytų prie­verps­čių moty­vai. Lan­ky­tojų moterų akis traukė M. Kubi­lie­nės apli­kuo­tos skrais­tės. N. Ada­mo­nienė eks­po­navo iš lino sukur­tas lie­tu­vai­tes ir kruopš­čiai iš vil­nos vel­tus šalius. Iš vil­nos kur­tas ran­ki­nes, sages demonst­ravo J. Var­nienė, o jos ir mano pačios eks­po­nuo­tos rie­ši­nės tik­riau­siai pri­si­dės prie didė­jan­čio rie­ši­nių populiarumo.

Norisi pami­nėti ir pasi­džiaugti prie mūsų paro­dos pri­si­jun­gu­siais lais­vais kūrė­jais, kurie paro­dai pateikė tik­rai stip­rius dar­bus. Žavė­jo­mės mūsų kraš­tie­tės, šiuo metu gyve­nan­čios Palan­goje, I. Gačio­nie­nės skiau­ti­niais, dro­žėjų G.Varno ir R. Kaminsko dar­bais, L.Urbonienės tapy­tais gyvy­bės medžiais ir šilko tapyba, R.Vilko kar­pi­niais ir paveiks­lais iš šiau­de­lių, daug ir įvai­ria tech­nika atliktų darbų pateikė J. Alek­sie­jienė, nuste­bino tapy­to­jas Gied­rius Mikal­ke­vi­čius, nepa­kar­to­jami R. Saulytės-Jančienės paveiks­lai iš šiau­de­lių ir rišti sodai. Visų net nepa­mi­nėsi, bet tik­rai džiau­gia­mės ir vilia­mės, kad kitose paro­dose vėl sulauk­sime jų darbų. Malonu, kad keturi kūrė­jai panoro papil­dyti tau­to­dai­li­ninkų gretas.

Pra­ėję metai mums buvo ne tik tur­tingi reng­to­mis paro­do­mis ir kūry­bine veikla, bet ir pažen­klinti skau­džia netek­timi. Ana­pi­lin iške­liavo tau­to­dai­li­ninkė mez­gėja Pal­myra Iva­nau­skienė. Mums labai truks jos opti­mizmo ir geranoriškumo.

Paro­dos užda­ryme daly­va­vęs Pane­vė­žio bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Vidas Mažukna api­bend­rino parodą ir atrinko dar­bus, kurie bus eks­po­nuo­jami Pane­vė­žio gale­ri­joje vyk­sian­čioje parodoje.

Visų tau­to­dai­li­ninkų vardu dėkoju Rokiš­kio krašto muzie­jaus dar­buo­to­joms už labai gra­žiai išeks­po­nuotą parodą ir nuo­širdų bend­ra­vimą. Taip pat esame dėkingi D. Bulo­vie­nės vado­vau­ja­miems Rokiš­kio kole­gi­jos muzi­kan­tams, sutei­ku­siems ren­gi­niui gyvy­bės ir jaukumo.

Dėkoju visiems tau­to­dai­li­nin­kams už gera­no­riš­kumą ir nuo­širdų darbą pra­ėju­siais metais.

Pagar­biai, Jolanta Kareniauskienė.

V. Tumėnaitės paroda Obeliuose

Obe­lių bib­lio­te­koje vasa­rio 27 d.  buvo surengta Vir­gi­ni­jos Tumė­nai­tės darbų paroda.
Tai jau ne pir­moji jos paroda gim­ta­jame mies­te­lyje. Šį kartą tau­to­dai­li­ninkė pri­statė papuo­ša­lus iš vel­ti­nio ir ori­gi­na­lias siū­tas ran­ki­nes.
Vir­gi­nija susi­rin­ku­siems paro­dos daly­viams pasa­kojo, kaip pra­si­dėjo jos meni­niai ieš­ko­ji­mai, kokie buvo kūry­bi­niai eta­pai. Šiuo metu tau­to­dai­li­ninkė yra susi­ža­vė­jusi vil­nos gali­my­bė­mis ir iš jos kuria papuo­ša­lus, akse­su­a­rus ir šiaip mie­lus daik­te­lius, kurie gali tapti dovana pažįs­ta­mam žmogui. Autorė nuo­šir­džiai dali­nosi savo darbo su vilna patir­timi ir visus norin­čius pakvietė patiems pajausti kūry­bi­nio džiaugsmo malo­numą ir paban­dyti velti .
O čia aki­mir­kos iš parodos.

V. Tumėnaitės paroda Obeliuose

V. Tumė­nai­tės paroda Obeliuose

V. Tumėnaitės paroda Obeliuose

V. Tumė­nai­tės paroda Obeliuose